Dainavimo reikšmė

Dainavimas – vienas iš pagrindinių svarbiausių žmogaus poreikių, turinti didelės įtakos žmogaus protinei veiklai, savarankiškam mąstymui, formuojantis vaizduotę, atmintį, suteikiantis emocinių potyrių ir išgyvenimų.
               Daugelis mokslininkų (F. Lysenko, A. Antanasova, C. Kolevas) teigia, kad melodinė klausa intensyviai lavinama dainuojant. Dainavimas yra pati prieinamiausia vaikui veikla darželyje. Dainuodamas mažylis geriau išreiškia savo jausmus, nuotaikas, širdimi pajaučia dainos turinį.
                Balsas yra pirmasis muzikos instrumentas, kurį žmogus išmoksta valdyti. Sakoma, jog vaikas pradeda dainuoti tada, kai pradeda guguoti. Mažylis mokosi dainuoti pamėgdžiodamas, lygiai taip, kaip jis mokosi kalbėti. Vokalinių garsų poveikis vaikui yra stipresnis nei instrumento. Dėl to vaikus galima ir reikia pradėti mokyti dainuoti pirmaisiais jų gyvenimo metais, nes tokio amžiaus vaikai geba pamėgdžioti mokytojo balsą ir įvaldyti atitinkamą dainavimo techniką.
                Kiekviename amžiaus tarpsnyje vaikai mokosi taisyklingai dainuoti, nepriekaištingai intonuoti, pratinasi aiškiai ir gerai artikuliuoti dainuojamą tekstą, taisyklingai kvėpuoti. Taigi lavinama jų klausa ir balsas. Pastebėta, kad dainuodami vaikai greičiau išmoksta taisyklingai tarti priebalsius, tobulėja jų kvėpavimo įgūdžiai, aiškiau formuojami garsai.
               Dainavimas padeda ugdyti estetinius vaikų jausmus, muzikinį skonį. Dainuojant visada kyla emociniai išgyvenimai, klausantis gražaus balso skambesio, atsiranda noras pačiam bandyti kurti. Dainavimas ne tik turtina vaiko jausmus, bet ir auklėja jį doroviškai. Dainos, kurios išreiškia kilnias žmogaus mintis ir jausmus, veikdamos vaiko emocijas, tampa jo estetinio ir dorovinio auklėjimo šaltiniu. Dainavimo reikšmė muzikiniam ir bendram vaiko vystymuisi yra akivaizdi. Dėl to jam reikia skirti didelį dėmesį visoje muzikinio ir bendrojo lavinimo sistemoje.